Mano mokytojai vakar du

Mūsų tortų manjakei sukakojo diu. Šeštadienį nupirkusi tortą kartu su tėčiu labai nekantravo jį praryti kuo greičiau, o gimtadienis tik sekmadienį. Komandiškai susimirksėję tėtis su mama, tiesą pasakius, irgi tirpo iš noro pasmaguriauti, todėl vaiko geismai buvo kaip mat patenkinti gabalėliu Ypatingojo torto su 1 žvakele (tarkim tai labai kažkas nedoro ir kantrybės sąmoningas neugdymas, bet jei visi, tai visi retai ir smagiai). Šį šeštadienį vis dėl to buvo paskutiniai vieneri... būtina švęsti! :p
Mūsų tėtis visada stengiasi laikytis tradicijų, todėl prieš užpučiant žvakę priminė (lyg ji būtų tai anksčiau žinojusi kasmet...), kad reikia sugalvoti norą. Žmogelis atvipino lūpą, sukarpė plačiom blakstienom namų atmosferą..., ryškiai pirmąkart girdėjo ir tai ką suprato, nieko nesuprato :D Padėsiu, sakau, paprastesne kalba perfrazuojam. Emilija, reikia sugalvoti ko tu nori. Didysis žmogus atpažino žodį "nori" išsyk (mūsų kasdieninis) ir be abejonės ramiai įvykdė užduotį, pareiškė: "nioju pū" (noriu pūst). Tai žinoma gi. Nereikia sakyti turbūt, kad vaiko noras išsipildė kaip mat, tuo labiau, kad pūst reikėjo tik vieno metelio žvakelę.
Nuo šiol ir aš imsiu pavyzdį norus galvoti ne šimtmečiui į priekį, o tokius norus greitučius, kurie tikrai man pasistengus nesunkiai trumpai trukus išsipildys ir priartins mane linksmesniais žingsniais prie to svajonių gražaus šimtmečio. Ko vaikas ne mokytoja? Tuo labiau, kad mane tikrai dar reikia daug ko pamokyti, kad žinočiau ne tik teoriškai, jog stebuklai - paprastume.
Ir štai atėjo tikroji gimimo diena, tik be torto. Sekmadienis.

Sekmadienis be torto, todėl teko minkyt mamai molį ir gamint realų tortą su labai stropia padėjėja kiaušinių taškymo ir miltų  drabstymo klausimu. Tiesa, kantrybės tądien turėjau daugiau nei reikėjo, nes kiaušinių dėl visa ko pirkau 30, o miltų buvo pora kilų. Būtina pasiruošti, jeigu tikitės ramybės ir ištverti šią profesionalų kovą. Kas nekeista, po gamybos proceso kiaušinių liko lygiai tiek, kiek parašyta recepte - vadinasi, puiku, viską atlikom teisingai! Miltai gal kiek pasibarstė tik daugiau, bet viskas tik dėl to, kad aš pati sugalvojau juos iš popierinio maišelio supilstyti į indelius. Nieko neapkaltinsi, taip jau turėjo būti. Na ir iškepė be problemų tas rudas su baltojo šokolado skonio įdaru monstras. Bėdelė buvo ta, kad manęs nemokino, kaip reikia išterlioti skardą, kad būtų įmanoma tą iškepėlį išplėšti iš to viedro įsčių... Na, bet argi tai problema, realiai pafilosofavus? Pirmiausias pliusas - tortas gavosi išsyk jau pagabaliuotas, vadinasi, peiliai švarūs, o du-džiausiai, žvakes smeigėm labai fantastiškai.
Daug nesipleiskanojus apie tai, buvo idealus gimtadienis, nes žvakes intuityviai uždegėm lygiai  gruodžio 19d. 19:12... Susmeigėm, uždegėm ir suzvimbo mano telefone priminimas. Gerai tie laikrodžiai su gegute, žinoma, bet garantuoju, kad jei būtume specialiai taikę, nieko nesigautų, nes tuomet trūktų vidinio pasitikėjimo tiesiog.

Tiesa, apsidžiaugę genialumu, pradėjom skaityti Emilijai siųstus sveikinimus. Beje, mano močiutė, tai yra Emilijos prosenelė užrašė labai gražų atviruką. Šiaip ji turi įprotį užrašus taip supaprastinti iki savęs gailėjimosi skurdo, bet šįkart... net man patiko :) Todėl gimtadienis tik dar gražesnis, kai vyksta neįtikėtini dalykai su žmonėm, ane :)

Emilija, pati nežinai, ką darai, bet tu darai gerai ;)
Pasitikiu tavim :*

Our love'ai :)

Parimk

Klausiau klausiau balabaikių, kol persisotinau ir teko įjungt kažką neįpareigojančio geriau :) Ruošiamės dukros gimimo dienai, vienok, todėl reikia visapusiškai pasiruošti :)

be jurgio mes negalim

Džergžt!

Pauzė nepliurpt

Tinginumas

Taip rimtai ir filosofiskiškai pasvarsčius, tinginystė turėtų būti priverstinai legalizuojama ir viešai mylima. Šiaip nuo seno net vaikams statydavo multikus, kur su pašaipa vertinami tingintieji kokie nors, nevaleikos ir panašūs baubai. Kadangi turiu įsigijusi tokią štai teisę tingėti pati, niekada nebedrįsčiau šios būsenos peikti ir kitaip stengtis ją iškrapštyti iš niekieno kito kailio, nes savu kailiu tiriu, kaip ji savaime įgrista, susmirsta ir nusibosta, nereik nei atžagarios mamos priminimo, kaip tatai yra nesveika, atseit.
Dar ir kaip sveika! Gal ir negražu, gal kam pavydu dėl to, o kas aplamai smerkia, nes į savo darbštuolio sukumpusias akis nuo kompiuterio jis nieko kitko ir nepamatys. Bet kaip tingėjimas išeina į sveikatą iš tikrųjų.
Juk jeigu save baudi ir grauži, kad esi baisiai štai šiuo metu apsileidęs, reikia būtinai kažką daryt, bet kaip faina būtų iki galo apsiknisti lapais, bet ne, tėvynė motina nubaus, žūtbūt reikia daryti kažką bet ką, kad tik niekas nepastebėtu kaip man gerai... Ir ką? Aišku, iš kaltės jausmo jis kažko tikrai imsis ir darys, švokšdamas ir įtikinėdamas save, kad aš tai darau, nes reikia, taip visiems labiau patinka. O įsivaizduokite, jei darytume atvirkščiai.
Leidžiame tinginiui save užglostyti, murrrrr, kaip smagiai nieko "doro" tarsi nedarau, kaip malonu. Antrą savaitę vėl panašiai, tik dar giliau įsijaučiame į tą kaifą. Valgyti nėra ką, nes viskas parduotuvėj, o kam ten eiti parsinešti, jei galima gurgiantį skrandį užmigdyti. Na ir t.t. daug daug dienų taip. Gal per nieko neveikima ima ir šauna minčių mintis! Geniali! Lėta! Bet kokia faina mintis! Rodos iš niekur, tieisog šiaip, iš malonumo būti! Imi, stveri, ieškai, bėgi, darai užsidegęs, be sustojimo, kol padarai, o juozapai, kur dingo tinginys! :D
Va, aš ir sakau. Nejučia. Tinginys ateina, jis tave valdo ir tu tik juo naudokis, džiaukis ir glostyk. Per gerą savijautą užkreti kitą, paskui dar kitą ir dar vieną, o paskui jau nebėra kada mastyti, nes tinginiai visis stumdosi laimingi, krebžda jau, nebe vangiai drybso ir prasideda veikla :p

Drymologija.