Emilija (5m) visą dieną trankosi po kiemą, galų gale nusėda namuose jau vakaro 8. Pareiškia:
- Mamukai, duok uogienės ar ko nors saldaus.
Svarstau, kaip nesiblaškyti, kol ji keletą kartų pakartoja panašiai tą patį.
Lyg valgyti norėtų, bet mes žinome mano kulinarijos subtilybes: kas padėta - tą turi ėst! Šiandien turiu kaimiškų švilpikų arba nuo pusryčių aptrupėjusios miežinės košelės su grietinėle ir cukrumi. Atskirų moliuskų tau nevirsiu! Aišku, galima ginčytis dėl tokios pedagogikos ir didaktikos, man pačiai negražu, gražiau yra tūpčiojanti putulė aplink puodus, bet kiekvienam asmeniui atskirai gamina tik restorane keletas virėjų, o tai ne aš. Ta, kuri ne taip jau seniai išmoko įjungti elektrinę viryklę.
Toji dar kartą pakloja tą prašymą ir aš nuščiūvu:
- Nuo pat ryto nieko burnoje neturėjai, iškyrus Čiango čipsus ir guminius sliekus, dar tau saldumynų papildomai! Tuoj kaip ištrauksiu aš tau tą uogienę! Kaip sviesiu į grindis! Galėsi laižyti su stiklais ir gerti kraują tiesiai iš burnos! (Tikrai, vaizdinga. Tik didžiuotis nėra kuo)
Ir Justinas (3m.) ramiai teplendamas su mano češkėm priduria šitai mano įžangai reziumuojantį sakinį (ne veltui mokomės emocinio intelekto, vienok):
- Mias asam pykti. (Mes esam pikti)
Rytoj pilnatis, kūrybinis chaosas ir norėjimas, kad šeima perskaitytų mano mintis ir ketinimus. Bent jau jaunėlis padeda man įsivardinti savo jausmus be panikos. Vis šioks toks pasiekimo šešėlis, kol saulė dar tekėjo pas mus rytais.
