Žvėrizmas

Emilija keliauja į darželį vėl. Suknia geriausios didelės draugės dovanota, iki žžžžžemėssss, skirta į fortepijono pasirodymą nebent, bet čia irgi šventė. Didesniųjų grupė.

Jos kaimynas Ge liko senojoje grupėje dar. Emkės šypsena baisybinė... Aš didesnė, lenktynės laimėtos. Kraupu žiūrėt, norėtųsi pamokyt, bet žinau, kad gale dienos ji pati pasimokys, kas yra laimė. Ne kartą esu save užsigesinusi taip pati, be niekieno pagalbos :D Tragiškai reikalingas pojūtis, kartais daug kartų, kad suprastum, kad neverta pirsčiot į viršų, jei nežinai kur dangus ;)

Grįžo papasakoti man savo sėkmės istorijos. Kaip ją visi gyrė su ta suknele, rytoj vėl eis su ta pačia, kad girtų... Kaip Ge pasiliko tarp "mažylių". Koncertas, vėl pagyrimai dėl suknelės. Bet pirst ir laimė sugedo, nes visi aplink mes jai pasirodėm prastuomenė, be suknelių :D Žodžiu konfliktai, laukiu noriu vakaro, gult, sudėtinga mokykla.

Kitą dieną reikėjo rengtis kitą suknelę, truputį tik blizgančią, neypatingai verta pagyrimo. Vaikai grupėje visi penkerių, o jai vienai keturi. Pralošimas totalus. Vakare ugnis! Sakau, kas tau neduoda ramybės, gal darželyje kas... Taip! Nei karto niekas nepagyrė! O ar padarei ką nors tokio, kad turėjo tave girti ir pamiršo tai padaryti? Ne! Suknelė negraži, už tai ir nepagyrė. Reikia daugiau gražių suknelių pirkti ir turėti!

Kaip fantastiška, kad žmogus nuoširdžiai prisipažįsta nesigėdydamas. O tokios amžinos suaugusios bėdos. Kažin ar mes dar pagalvojame apie tikras tikras savo rūgščios nuotaikos priežastis. Be pasiteisinimų, be aplinkkelių. Žodžiu, baisios maždaug trys dienos... Ketvirtą jau sloga, bet penktą dar liepiu eiti, nes toks planas.

Šeštadienis. Aš silpna. Visi malasi namuose, tinginiauja, negaliu žiūrėt, nes irgi noriu tingėt ir tingiu ko nors dar norėt :) Kojinių ji neranda. Va, aš radau, maukis. Šitos nepatogios. Oooo mammmmamia! Nesimauk, eik basa. Neisiu, tėtis liepė kojinies maut. Tai maukis, ieškok kitų. Nėra. Nesimauk tada. Reikia, tėtis liepė. Va, kaip nėra, dvi kojinės kitos, mauk. Va, yra dar keturios! Užteks, kam man grūdi, turiu jau dvi! Aaaa, eik pas tėtį, pradžiugink, kad jis praleis šiandien dieną su vaikais vienas!

:D :D :D Va taip kvailiai kariauja pasaulio karą :D :D :D Kas silpnesnis, tas ir žvėrukas :) kiek dar tobulėt... 

Justino pasitikėjimo žiedeliai

Galvoju, kad Justinas be manęs vis dar neužmiega :) Naivuolė :)
Su tėčiu pagastroliavo, grįžo namo, manęs nerado. Liepė padėti nusiauti batukus ir griuvo į lovą pilvu. Vsio. Suaugęs :)

***

Pats nemaloniausias darbas paliekant vaikus tėčiui - atsisveikinti su Justinu. Klykdavo iki pamėlynavimo, brrr. Vieną dieną kaip visada sakau viso, išeinu, sugrįšiu ir pan. Jis verkdamas pasiprašė apsikabint. Apkabinau, paturėjau. Atsistojo ir pastūmėjo mane - eik. Ramiai nuėjo savo reikalais. Atverkė, lauks :)

___

Miela, kad viskas pamažu, be prievartos, pačiam norisi trumpo atsiskyrimo ir tai pats inicijuoja :) Jau visas žmogus <3 Ramu, dzen :)

Šiandienos anekdotas

Emilija šaukia mane iš kiemo, lendu į balkoną:
- Kąąąąąą...
- Mama, aš nusibrozdinau kelį, kraujas bėga.
- Tuoj išmesiu raktą. (turiu omeny laiptinės durims atrakinti, kad galėtų grįžti žaizdą apžiūrėt)
Šypsosi:
- Tai gal geriau pleistro išmesk :)

Emilijos jausmų didumas

Justino antras gimtadienis buvo pastovaus mergaitiško cypimo fone. Jis dėl to nepergyveno, žaidė mašinytėmis visiškai susikaupęs, bet aš jo pavydinčią sesutę norėjau smarkiai išgąsdinti, kad ji, kaip galvojau, liktų nuo to labai tyli :D Emilija man paaiškino, kad jei aš tikiuosi, kad ji nuo to užsičiaups... tai kvaila, nes išsigandusi ji tik garsiau šauks. Dieve, kaip ji visada tiksliai apibūdina pasaulį! Taip! Kaip gali tikėtis ko nors nelogiškai antgamtiško, net jei pati nelogiškai antgamtiška buvau :D

Trumpai tariant, brolio gimtadienis jai buvo žaizda. O tėtis dar pasakė: "Neliesk Justino dovanos, čia JO!". Visi žaislai ne jai... Nors Justinas gavo tik vieną žaislą - plastikinį mašinų garažiuką, o ji naujutėlaitį dviratį :D bet mes neskatinam skaičiuoti turto... Užjaučiam, guodžiam, skaičiuojam jos gimimo datą, prisimenam jos antrąjį-ketvirtąjį gimtadienį, paskui prašom nustoti lieti šaulio ašaras, galiausiai aš jau nebegaliu, delnu dengiu jos rėkynę.

Kokie mes, tėvai, nesupratingi, nes ji prisipažįsta, kad kaip ji galinti neverkti, kai ją prieš tai įžeidėme, tik ji neatsimena kaip. Nu tikrai būna, kad kažkaip šlykščiai jautiesi, nors nieko konkretaus. Na, gerai, moterims taip būna ;) Ji tokia tobula mergaitė.

Uždegam Justino žvakę ant arbūzo, ji garsiausiai ir ilgiausiai išdainuoja "Su gimimo diena", pagiria mane ir tėtį, kaip gražiai sudainavom kartu tą dainą, liepė pakartoti tai abiems :) Pavyzdingai pasveikina brolį šia proga ir vakare jau nebeverkia, tik glaudžiasi šalia ir marksto blakstienas iš nevilties, kad gimtadienis dar ne jos :) Miela ir tikra. Ir nieko, pasirodo, nereikia daryti, tik būti šalia, o kartais atrodo taip koktu būti su verkiančiu. Bet reikia, kad pasveiktų.

Justino širdis

Vakar vakare, po Justino antrojo gimtadienio, trukusio nuo pat ryto viešose vietose, neleido man išlipti iš lovos :) stūmė atgal gulti, jei tik pamatydavo šmėžuojant prie neplautų indų. Šiandien indai tikrai vis dar neplauti, kaip ir rytoj :D Patiko ;)

Ryte didysis žmogus pasilinksmino su papukais, atsistojo, parodė į pagalvę, ant kurios jis gulėjo ir sakė "Nia", paskui įbruko man į rankas mano mėgiamą "Rakto" numerį :) įprotis.

Supratingumas.

Kempiniai obuolių saloje

Tai va, atėjo penktadienio vakaras, grįžo tėtukas ir išlėkėm 21 val. į kempingą "Obuolių sala". Žemėlapio prieš tai nenagrinėjom, turim GPS, bet neturim adreso, kempingas dirba iki 22 val. Žinom tik tiek, kad jis kažkur apie Molėtus. Aš, žinoma, kaip tikra žmona vyrą padrąsinau - tai ką, erkių pievoj nakvosim, ot atostogos, benzo bakas pilnas, o ėst nereikia, gprs nevaldysiu, nu ir panašiai vykusiom palaikančiom mintim. Na, tikri vyrai, turintys tikras moteris tuos gyvenimo pyragėlius žino. Man pasisekė, kad mano vyras nevožia man atgal, o kantriai laukia pabaigos (įrodo veiksmais, kad vyras viską gali), o paskui nesielgia moteriškai ir neprikaišioja :D Vis dėl to, galėčiau būti ir protingesnė moteris, kuria kažkada ir tapsiu, nenustoju tikėti. Bet neesmė :D

Atvykome 21.45 į sibiro uodų glėbį (tiesiog šiaip gausus spiečius, maždaug 1000 smeigiančių vabalų viename kvadratiniame centimetre, taip kad jų zvimbimą galima būtų įrašyti į diktofoną, tik kam paskui reik? :)), sutemus pastatė vyras palapinę, kurios instrukcijos nieks nežiūrėjo, nes nusipirko šiandien, o įskaityti tamsu :D Žodžiu, mes su Emilija jos tėtį vadiname Didžiuoju Karaliumi, visų situacijų ramus pirmautojas, nepaisant jo moterų baimės :)

Taigi, ten plytėjo gausus vandenynas (Emilija visas didesnes nei mūsų vonia upes, ežerus ir jūras taip vadina), dvi trys palapinės be mūsų, pilna sala obelų (dar tik užuomazgos obuoliukų, tai neteko valgyti, tik ragauti :P), vaikų pavojų aikštelė, teniso kortai, kurių nenaudojom, už teritorijos kitam krante Algirdo baras - ledai po litą, kažkiek maisto produktų net, alus didelis 3lt. Be to ten pat bare galima perpus pigiau išsinuomoti valtelę, tik ji siūbuoja tokio siaurumo kaip kanoja - man norėjosi sėdėti ant žemės, nes vaikai norėjo tai išlipti, tai vandenį pasiekti, tai išgelbėti mirkstančias lelijas, paskui jas mirkyti ir atkandus spjauti - beveik vandens rabarbarai cukruje... Aišku, jokių skendimo liemenių ten nebūta... saloje liemenių irgi nėra, nes su vaikais valtimis turbūt negalima pliaukt pagal ES paskaičiavimus, nes vaikai tai kažkokios itin... būtybės, veik porcelianas, tad mes - sėkmės kūdikiai tiesiog, net išgelbėjom beskęstantį karkvabalį, o po to iškėlę jį į krantą netyčia sumindėm - mirties neapgausi, matyt. Toks tas pirminis įvaizdis sumakaliotas :)

Išvados - kam keliauti, jei galima minkštai miegoti lovoje: svetimoje vietoje, iškyloje, per atostogas nuo savęs toli nepabėgsi, bet geriau pamatai, kas esi per paukštis ir gali kažką svarstyti ir imtis, kad gyvenimas gerėtų, arba nieko nesvarstyti ir apsimesti violetiniu brokoliu, kai tesi paprastas obuolys ir klausinėti, kodėl visi tokie blogi kartu su gyvenimu. Tada geriausia nieko nedaryti :D bet mes vis atgavę ramybę - darome, pykstame, bet paskui jaučiamės labai laimingi kažkodėl :) Tai va, ką sužinojome, kokie mes tobuli:

1. tendencingai Emilija (dabar 4.5 m.) susiranda draugų tik mokyklinukų tarpe. Deja, ne todėl, kad ji labai protinga ir bendrauja aukštomis frazėmis, bet dėl to, kad vyresni jai nusileidžia ir ji gali būti pirma :D patys ir durni tie vyresni, ir taip jai ir reikia, kai ji pati bus vyresnė :D
2. Justinas vandenyje pliuškentis mėgsta tik vonios platumo - ežerai, vandenynai, baseinai ir kiti nebliūdai vaikino nežavi, net ir matant kitų linksmuolių besišypsančius šlapius veidus vandeny.
3. kai vyras paprašo pakept lauže dešrelių, į jį žmona dažnai išpūtusi akis pasižiūri (tipo tu ką, aš kapot malkų neketinu, tu didelis, pakentėsi, pavalgysi rytoj, nors valgei tik vakar paskutinįkart).
4. tai nėra tos atostogos, apie kurias nežemiškai svajojame - gulėsim, nesirūpinsim niekuo, darysim ką norim. Šiaip niekada tokių atostogų nebūna, bet su vaikais tai jos dar labiau nebūna :D bet dėl to ir džiaugiuosi, nors tada tai nervino: prisėdu pagliaudyt moliūgų sėklų - "mama, noriu kaku", kitas "noriu papo ir paskui kaku", "kada eisim prie vandenyno, einam dabar", "ką veikt", gerai, kad dar vyras neprašo nieko, tik kantriai tikisi aistringos nakties ant kieto dugno kemperių akivaizdoj.
5. Vyras galvoja, kad vaikams valgyti užtenka vieną kartą per parą ir kam tie vaisiai, užkandos, išpalaidavimas visai! Vaikai būna laimingi net išlipę iš vandens vidury smagumo tik pradėjus įsijaust ir viską daro kaip kareiviai - ką paliepi supranta lazerio greičiu ir viską vykdo neklausinėdami. Jam sunku buvo irgi, gal net žmona dėl to kalta, išlepino... :D
6. grįžus (sėdim dar mašinoje) prie palapinės sutinkame naujus kempiniautojus, kurie galvoja, kad ne mes čia buvom įsikūrę, spardo mūsų malkas ir kažką burnoja, man pasidaro įdomu. Kęstutis išlipa ir sako: "jeigu trukdo, mes patrauksime tas malkas", prieš tai siautėjanti moteris sako: "ne ne netrukdo, viskas gerai" pamikčioja ir nueina šalin :D galvoju, ot durna boba! :D panaši į mane :D
7. Šeštadienį suvarė tiek kiaulių su palapinėm, kad joninių jau nebešventėm, susilankstėm viską ir išnykom, mat, jie naktį geria alkoholius prie mano tokių švarių minčių (nes kai geriu aš, tai nieko tokio, situaciją, atseit, valdau, nes geriu tik taurę vyno :D optimistė idealistė), rūko (kažkada tai buvo irgi mano laimė, bet kai neberūkau, kiti irgi turėtų sinchroniškai mesti tikriausiai), keikiasi (nes aš tai tik labai įsijautusi į pyktį keikiuosi, tada tai galima :D), klykauja visokias nesąmones (nes aš tai visada enciklopedines tiesas šneku ir visišką dorybės prasmę, matyt). Iš viso šito pagaliau pamažu dašunta, kad mano rimtumas juokingas :D bet labai pamažu... nes vis dar noriu užmaskuot savo blogybes kitų netobulybėm, lyg man tai padėtų jaustis geresnei (bet nebūti).
8. Justinas užsimanė tūnoti vidury gamtos mašinoje. Pragaras ugnyje, o jis nori ir garsiai. Sakau: "karšta čia, nėra kuom kvėpuot", jis staiga sureguliavo ventiliavimo sistemą: "Va", sako "tia mim" (reiškia "čia imk") :D nors žmogus kalba ribotai, bet apgauti sunku :D
9. Kad ir kokios idealios atostgos... Vis tik norėtųsi surasti, kur savaitgaliai švenčiami be svaigalų, linksmai ir dar ko nors išmokstant.

Ar jautėmės laimingi? Tuo metu nevisai, kaip matome. Bet kai grįžom, pamaniau, kad tai ir buvo tai, ko reikėjo, kad iš naujo įvertinčiau savo lovą, vandentiekį, šeimą, save :)
Man patiko :)
Kęstučiui buvo išbandymas, kad pykstant ant mūsų, mes tobuliau nesielgiame, reikia mums nuo A viską ramiai pasakoti, kitaip reikės dar kartą patirti panašias atostogas su visu gyvenimu toliau :D
Justinas turėjo "niam" mano maudymuke, tai sąlyginai laimingas, nes dar norėtųsi pačiuožinėti tuo pačiu taku be galo, be jokių "einam jau, gana".
Emilija buvo labai nelaiminga: kodėl vaikams nieko negalima? Viskas draudžiama?! Todėl netyčia pasikalbėjom Justinui miegant. Ir tai buvo pokalbis tas iš tobulųjų ir retas :) Papasakojau, kaip aš vaikystėje pliuškendavausi jūroj iki lūpų mėlynumo, neklausiau mamos, ji pyko, maniau ji pati blogiausia, kaip ir tėtis, bet užaugus didelei man, vis tiek viskas negalima :D

Taip sakant, visada turim ribas - maži ar dideli, vis tiek netobuli. Emilija paprašė DAR ką nors papasakoti apie meilę (man atrodė, kad dar nekalbėjau apie meilę, bet anas pokalbis, pasirodo, toks ir buvo, nors galvojau, kad jis apie mane ar praeitį), o jei nežinau daugiau tokių istorijų, tai iš naujo tą patį papasakot. Tiksliai gi apie meilę. Ir labai labai svarbu. Kasdien. Bent po vieną meilės istoriją.

Prasmingų, lengvų atostogų ;)
Atsipalaiduokime ir būkime protingi-netingi :)

Pobūvis kaime

Pabuvome tikrame kaime net keturias dienas. Emilija, kaip visada pažėrė tiesmukiškų tikslių klausimų ir apibendrinimų :)

- O tau patinka va taip va gyventi ir čia žiūrėti į šitą arklį?
Atsakymą galite susigalvoti pagal save ;) visaip bus įdomu :D

- Nesakyk vištoms "rupūže", "gyvate tu" - jos gali įsižeisti.

- Tai tu taip ir dirbi šitaip kiekvieną dieną?
- Nu taip, kaime tokie darbai dažniausiai.
- Nesąmonė kažkokia... :D
O man atrodo ir dar kaip sąmonė :) Labiau sąmonė nei mieste, bet kaip kam ką pripratęs, matyt, ir kieno kokios svajonės :)

- Norėčiau turėti tikrą jodinėjimo arklį juodą arba oranžinį.
Mama rinktųsi oranžinį su viltimi, kad tokio nerasime,  nes tam kambario pas mus nėra, o jei ir rasime, jis turėtų kvepėti bent jau apelsinais...