http://www.laikas.lt/lt/info/2443/lietuvos-kvapas-kvepalai-kvepiantys-lietuva/
Štai kokia pasklido naujiena per visą platų kvailą pasaulį... Amerikonai žvengia :D ir aš su jais :) tik man dar liūdna biški, nes aš iš tos tėvynės kaip ir
Citata:. "Laikas.lt pirmieji sužinojo," Turbūt kniso, vargo, keikėsi vieni ant kitų, papirkinejo, greičiau greičiau naaa... kol sužinojo..., nabagai, nieko. Visa ko rezultatas tik pasigirt pirmam sakiny, nes kitaip nieks nebūt pastebėjęs tų pirmųjų.
PIRMIEJI. O kiti, kurie bus šeštieji, sužinoję, parašys kur kas geresnį straipsni apie tai ir apie tuos pirmuosius dar pridurs. Nes vietoj idiotiško drąskymosi, jie kurs tinkamą skaitymui tekstą.
Šitas straipsnis ar kas čia rimtai parašytas debiliukams, ar jie mus tokiais ir laiko! Citata: Kad užsieniečiai, pajautę šį kvapą pagalvotų "O, pažįstu šį kvapą - čia kažkur turi būti lietuviai...'' Ne, nu rimtai. Kas čia? Ne veltui amerikai pelnytai žvengia susirietę. Šniuch niuch, kur gdie litovcy, pakvestinam, kiek pardavė ir kam! :D
Bergamotė. Imbieras. Primena Lietuvą, soduose daržuose auga, net liepsnoja žiedai, jo. Medžio dūmo nata. Mano sukepusio bliūdo rankena šeštadienio pavasarį. Ai, gardu. Dar dar, bis.
"Štai kaip netikėtai ir gaiviai kvepia mūsų gimtinė." Čia tarybų mokyklose autorė spindi, kad mokėsi gerais pažymiais, nes sulyst nepelnytai ir niekam nereikalingai tik dėl pažymio į paslėpsnius tikrai mokėjo. Dabar žiū, kas daros, karjera - rašo idėjiškai sudarkytus bet kokius nupęęęzusius bobulencijoniškus straipsnius, kurie neįtikina net tokių pačių bobų. Ir dar aš juos skaitau. Veu.
"Verta paminėti ir skonio indėlį į šalies vardo garsinimą - retas kuris supainios lietuviškus cepelinus su rusiškais koldūnais." jėzaumarijamagdalenasamariete, baikit tuos cepelinus, apsiverksiu nu... Čia kuom susiję su kvepalu tuo? Būtinai cepelinai. Be jų mes koldūnai. Nu.
"lietuviai pirmieji pasaulyje sukūrė pozityvų, emocingą ir originalų savo šalies simbolį ir turi unikalią galimybę apie tai garsiai paskelbti!" Gal nereikėjo ką... Kaip aš dabar pas Jovitą į Bulgariją skrisiu? Kaip jai ten dirbt dabar? Sužinos visi, tai ir klaus vietoj "labadiena" dabar, kaip cepelinų kvėlapais jau pasismardinai? Oooo, kvepia svilėsiu, bulviniai blynai? Jie raudoni ar žali pas jus? Kodėl vėliava graži, bet be kugelio nuotraukos pas jumi? Tik tupėt namie, į jokį užsienį nelyst, aš kritikos bijau. Vdrug dar užsimanysiu kotletą išsikept ten. O, sakys, čia tavo naminė balta mišrainė taip niuchalina, or what? Jau kiniečiams pas mus ne pyragai, tik jie už mus žymiai gudresni, jeigu ką. Neduokdie jų kvepalai...
Oi, komentaruose rašo viena, kad didžiuojasi. Ups. Ne ten pataikiau. Jo, lauksiu kol rusai duos pauost savųjų kvepsių. Turėtų šprotais kokiais pašniot ir distiliuota degtine ir dar meškos plauko riebalo turėtų būt. Tik aprašyt galėtų ramunėlėm su kefyru, nes pas mus kilimas. Nu. Gražu ir kvepia kaip tėvynės gintaro nematę vilkaviškio laukai ant bobutės prakaito dirvono gimtinės plačios gyventojai antarktida. Fak :D tas.
O man tas straipsnis į naudą, jeigu reikia jo pliusų atrast. Ot, galvoju smarkiai. Turėsiu laikraštį, kuris rašytų apie anksčiausiai prieš savaitę vykusius įvykius (kad nebūt pirma bet kokia). Visi įvykius žino. Mintinai. Visi rašo tą patį, nes pirmi, tik balsius sukeičia gal, gal dar antraštė suvinguriuota su veiksmažodžiu kitu. Kad įmantriau. Visi skaitę, matę, balzganų faktų kartoti nebereik, o aš rašysiu apie tai kaip man viskas čia juokinga išanalizavus panaktukais. Bent pažvengučiai bus iš rimtų konkuruolių :p
žiauru, žodžiu... Pridurt nebent galui, kad va, būtų supilstę į skudučio formos butėlaitį, tai bent teisybė būtų, kame kiaurymė pas mus. Bent taip pranešt, kad turim humoro jausmą gerą, o dabar, glamžyta paklodė ant bonkės... Ot, praktiška. Gal ir juokas bendrai - motinystės išmokos pas mus gi milžiniškos :DDD chachacha :D milžiniškiausios atostogos pasaulyje :D kaip pykstu...
Kas uždirbo daugiausiai už šitą? Atiduok.
Labanakt
ketvirtadienis, sausio 13, 2011
trečiadienis, sausio 12, 2011
Visagalė medicina
Jeigu jau burbam, tai apie viską!
Medicina šiaip turbūt turėjo išeiti geras dalykas pasaulyje, tik ji vietomis karčiai prajuokina. O jeigu dar ir tiksliu gyvenimišku pavyzdžiu, tai nors cypk.
Vieną dieną leidau sau paleisti juodo humoro dozę susikaupusią man nuo medicinos garbinimo menkumo.
Sakau, argi ne džioukas? Medicina labai daugiagalė. Ji, pavyzdžiui, sugeba pagydyti anksčiau nepagydomus ligonius. Na, kad ir vėžys, tarkim. Labiau valdomas pirmose stadijose, ai kaip gerai, ane :) Jei susirgai, turi galimybę išsigydyti. Bet tik žaizdą :( O nuo ko tas vėžys paskui atsinaujina, nelabai gali, nes niekas nesigilina - juk yra vaistų, tablečių,. leidžiamų... O jeigu žmogui bloga nuo paties savęs kažkurioj sferoj ir jeigu jį kiek pakalbinus sugrąžinti jam bent menkiausią pasitikėjimą savimi būtų ir tos "tablietkos" su ryšiu tada šeriamos. Su didesne galimybe, kad žmogus nekris atgal į kitos formos vėžį jam pačiam besigraužiant. Bet čia turbūt tik šamanams kokiems, japonams pasiekiama. Ten gydytojai ne tik instrukcijas mokosi mintinai, bet ir išeina dvasingumo mokyklą.
Ak, jei pas mus dvasingumas būtų natūraliau už maximą... Pavyzdžiui, eilinį sykį ėjau priduoti profilaktiškai savo kraujo ne kam kitam, bet tik tyrimams. Na, savo sveikatai iššifruoti, ne donoras, deja. Na, ir laborantė man smeigia adatuką į mėlyną gyslukę ir štai kaip griausmas išnyra kolegė, pati net virpanti nuo savo baisumo :D Pradėjo ant mano laborantukės iškart riaumoti, tikrąja ta žodžio prasme. Adatėlė manyje, o čia maždaug tekstas:
-Tai tu nepranešei, kad kažkam kažkoks tyrimas nebus daromas ir nesulauks atsakymo dvi savaites. Nepasakei, ne? Aš juk visoms sakiau!
Na, suprantu, kad čia kažkas matyt pasiskundė, konfliktas, žodžiu, vidinės problemos jų. Bet man kam reikia žinoti? To kažko aš neprašiau, aš ne prie ko, atėjau kraujo prisimelžt. Visas mano reikalas. Laborantukė susijaudino: "atleiskit, nežinojau, nepranešėt turbūt, negirdėjau". Būna gi. Tada gavo dar bliūdą šūdo nuo tos kažkokios kažko. Susmaigstė mane dar giliau adatom nei reikėjo, nes kol ją kaltino, ji susijaudino juk, natūralu. Net jei tai ir jos kaltė, ar nebūtų paprasčiau esant "klientui" ar šiaip pašaliniam asmeniui geriau leisti žmogui atlikti ramiai "operaciją", o paskui pasivėdėjus šonelin pasikalbėti, kada kas ką sakė ar prašė, kas neišgirdo... Dabar likau aš besityčiojanti toliau iš "aukšto išsilavinimo" siekiančių žmonių, nes nu pasižiūrėkit - kuom jie skiriasi nuo stoties turgelio po stogu ar be jo kultūros! :D Ir tokia nervinga poniutė paskui drebančiom sausgyslėm iš pasiutimo tikrina mano, tavo, mūsų kraują kai kada. Sveikata.
Paskui gydom vėžį, kad toliau pasikankintume dar truputėlį :D o aš visai leisčiau turbūt negydyt tokių :DDD nu, bet reik ir kirminėlių.
Arba medicinos skaidrumas ir pagalba. Tfu! Dukrai suskaudo gerklelę savaičiukę. Geriam išpaišytus labai profesionalaus gydytojo vaistelius - gerklės gydymas pagal jį kaštuoja man savaitei 100Lt vienam vaikiukui, žinoma. Kaip faina, kad farmacija taip ir turtėja nuo tūkstančių vargšelių taip. Todėl dabar grįžus namolio su receptėliu, einu studijuoti vaistų sudėties už 50Lt, kur atrandu ne tokio avietinio, pvz, skonio už 5Lt. Bet tokį patį vaistą, gal net geresnį, be gliutamato ir dažų, ne tokį šiuolaikišką ir nemadingą... :D Skirtumas man varguolei didelis, šiaip.
Tai gerai, kad pakanka informacijos surasti, ko man reikia, o jeigu aš pasitikėčiau daktare grynaveisliškai ir tikrai galvočiau, kad ji man nori nuoširdžiai padėti, tai ir remčiau pramonę, tuo tarpu, kai paramos reikia MAN! O gydytoja yra pasirašiusi sutartukę, kad štai šitą vaistą rekomenduosiu pacientui kvailam, susimesim finigų visi iš jo. Gersim, pirksim namą. Faini...
O tu neduok kakuti, jeigu ateini pas pediatrą su klykiančiu leliuku ir pilnais tešmenais pieno, o ji, neradusi nervinės nei kokios kitokios vaiko klykimo problemos, be sąžinės man konstatuoja, kad vaikeli, tu pienelio neturi. O vaiko žandai nuo to pienelio tvinksta iki pečių :D ir dar lieka penkiems asmenims :D o ji man sako, apsimatuok pasimatuok... Neturi tu pienelio :D eik namo, viskas gerai, neturi, eik pirk miltukus va, padės, dar išrašom alkoholinio pagrindo lašų vaikui nuo reiklumo... Pagijom, bet visai ne tais patarimais ;)
Svarbiausia, kad pieno turiu jau daugiau nei du metus :) tai vienas gerbiamos specialistės neatitikimas. Visų kitas, tie lašiukai nebent katinui geriau erzint arba mamai pačiai įkalt, jeigu nėra doro padorumo man padėti, bent nurodyti, kur galėčiau bent moralinio palaikymo sulaukti ar gal net atrasti sprendimą, kaip save nuraminti dėl savo sveiko, bet neramaus vaiko.
Nes nežino. Kai mokėsi 2002m. jos paskirtam skaityti vadovėly 1974m. rašė, kad pieno moterys turi privalo netekti 1,5-3mėn. po gimdymo, kad nesugalvotų vietoj darbo dar ir žindyti... Dirbti reikia.
Sąžiningai. Medicina turbūt iš esmės ir yra gerai, bet kodėl nėra žmonių tokį darbą dirbančių. Realių žmonių, ne vadovėlių skaitovų ir taikovų su nerviniais išsekimais.
O dar mačiau atsirado pasiekimų naujų. Vaisteliai nuo nėštuminio pykinimo. Mikstūrėlė potencialioms motinų krūtims nuo jų didumo ir tempimo natūraliu nėštumo/žindymo laikotarpiu. Išgerkite. Gražaus skonio, geri, nes nauji. Sakau, kai kada atsiras gal ir kokios geltonos tabletikės nuo gimdymo baimės, praryji ir nebijai daugintis, nes tu išgėrei vaistą juk! :D
Gydykitės, gal ir pasveiksit, deja :D
Medicina šiaip turbūt turėjo išeiti geras dalykas pasaulyje, tik ji vietomis karčiai prajuokina. O jeigu dar ir tiksliu gyvenimišku pavyzdžiu, tai nors cypk.
Vieną dieną leidau sau paleisti juodo humoro dozę susikaupusią man nuo medicinos garbinimo menkumo.
Sakau, argi ne džioukas? Medicina labai daugiagalė. Ji, pavyzdžiui, sugeba pagydyti anksčiau nepagydomus ligonius. Na, kad ir vėžys, tarkim. Labiau valdomas pirmose stadijose, ai kaip gerai, ane :) Jei susirgai, turi galimybę išsigydyti. Bet tik žaizdą :( O nuo ko tas vėžys paskui atsinaujina, nelabai gali, nes niekas nesigilina - juk yra vaistų, tablečių,. leidžiamų... O jeigu žmogui bloga nuo paties savęs kažkurioj sferoj ir jeigu jį kiek pakalbinus sugrąžinti jam bent menkiausią pasitikėjimą savimi būtų ir tos "tablietkos" su ryšiu tada šeriamos. Su didesne galimybe, kad žmogus nekris atgal į kitos formos vėžį jam pačiam besigraužiant. Bet čia turbūt tik šamanams kokiems, japonams pasiekiama. Ten gydytojai ne tik instrukcijas mokosi mintinai, bet ir išeina dvasingumo mokyklą.
Ak, jei pas mus dvasingumas būtų natūraliau už maximą... Pavyzdžiui, eilinį sykį ėjau priduoti profilaktiškai savo kraujo ne kam kitam, bet tik tyrimams. Na, savo sveikatai iššifruoti, ne donoras, deja. Na, ir laborantė man smeigia adatuką į mėlyną gyslukę ir štai kaip griausmas išnyra kolegė, pati net virpanti nuo savo baisumo :D Pradėjo ant mano laborantukės iškart riaumoti, tikrąja ta žodžio prasme. Adatėlė manyje, o čia maždaug tekstas:
-Tai tu nepranešei, kad kažkam kažkoks tyrimas nebus daromas ir nesulauks atsakymo dvi savaites. Nepasakei, ne? Aš juk visoms sakiau!
Na, suprantu, kad čia kažkas matyt pasiskundė, konfliktas, žodžiu, vidinės problemos jų. Bet man kam reikia žinoti? To kažko aš neprašiau, aš ne prie ko, atėjau kraujo prisimelžt. Visas mano reikalas. Laborantukė susijaudino: "atleiskit, nežinojau, nepranešėt turbūt, negirdėjau". Būna gi. Tada gavo dar bliūdą šūdo nuo tos kažkokios kažko. Susmaigstė mane dar giliau adatom nei reikėjo, nes kol ją kaltino, ji susijaudino juk, natūralu. Net jei tai ir jos kaltė, ar nebūtų paprasčiau esant "klientui" ar šiaip pašaliniam asmeniui geriau leisti žmogui atlikti ramiai "operaciją", o paskui pasivėdėjus šonelin pasikalbėti, kada kas ką sakė ar prašė, kas neišgirdo... Dabar likau aš besityčiojanti toliau iš "aukšto išsilavinimo" siekiančių žmonių, nes nu pasižiūrėkit - kuom jie skiriasi nuo stoties turgelio po stogu ar be jo kultūros! :D Ir tokia nervinga poniutė paskui drebančiom sausgyslėm iš pasiutimo tikrina mano, tavo, mūsų kraują kai kada. Sveikata.
Paskui gydom vėžį, kad toliau pasikankintume dar truputėlį :D o aš visai leisčiau turbūt negydyt tokių :DDD nu, bet reik ir kirminėlių.
Arba medicinos skaidrumas ir pagalba. Tfu! Dukrai suskaudo gerklelę savaičiukę. Geriam išpaišytus labai profesionalaus gydytojo vaistelius - gerklės gydymas pagal jį kaštuoja man savaitei 100Lt vienam vaikiukui, žinoma. Kaip faina, kad farmacija taip ir turtėja nuo tūkstančių vargšelių taip. Todėl dabar grįžus namolio su receptėliu, einu studijuoti vaistų sudėties už 50Lt, kur atrandu ne tokio avietinio, pvz, skonio už 5Lt. Bet tokį patį vaistą, gal net geresnį, be gliutamato ir dažų, ne tokį šiuolaikišką ir nemadingą... :D Skirtumas man varguolei didelis, šiaip.
Tai gerai, kad pakanka informacijos surasti, ko man reikia, o jeigu aš pasitikėčiau daktare grynaveisliškai ir tikrai galvočiau, kad ji man nori nuoširdžiai padėti, tai ir remčiau pramonę, tuo tarpu, kai paramos reikia MAN! O gydytoja yra pasirašiusi sutartukę, kad štai šitą vaistą rekomenduosiu pacientui kvailam, susimesim finigų visi iš jo. Gersim, pirksim namą. Faini...
O tu neduok kakuti, jeigu ateini pas pediatrą su klykiančiu leliuku ir pilnais tešmenais pieno, o ji, neradusi nervinės nei kokios kitokios vaiko klykimo problemos, be sąžinės man konstatuoja, kad vaikeli, tu pienelio neturi. O vaiko žandai nuo to pienelio tvinksta iki pečių :D ir dar lieka penkiems asmenims :D o ji man sako, apsimatuok pasimatuok... Neturi tu pienelio :D eik namo, viskas gerai, neturi, eik pirk miltukus va, padės, dar išrašom alkoholinio pagrindo lašų vaikui nuo reiklumo... Pagijom, bet visai ne tais patarimais ;)
Svarbiausia, kad pieno turiu jau daugiau nei du metus :) tai vienas gerbiamos specialistės neatitikimas. Visų kitas, tie lašiukai nebent katinui geriau erzint arba mamai pačiai įkalt, jeigu nėra doro padorumo man padėti, bent nurodyti, kur galėčiau bent moralinio palaikymo sulaukti ar gal net atrasti sprendimą, kaip save nuraminti dėl savo sveiko, bet neramaus vaiko.
Nes nežino. Kai mokėsi 2002m. jos paskirtam skaityti vadovėly 1974m. rašė, kad pieno moterys turi privalo netekti 1,5-3mėn. po gimdymo, kad nesugalvotų vietoj darbo dar ir žindyti... Dirbti reikia.
Sąžiningai. Medicina turbūt iš esmės ir yra gerai, bet kodėl nėra žmonių tokį darbą dirbančių. Realių žmonių, ne vadovėlių skaitovų ir taikovų su nerviniais išsekimais.
O dar mačiau atsirado pasiekimų naujų. Vaisteliai nuo nėštuminio pykinimo. Mikstūrėlė potencialioms motinų krūtims nuo jų didumo ir tempimo natūraliu nėštumo/žindymo laikotarpiu. Išgerkite. Gražaus skonio, geri, nes nauji. Sakau, kai kada atsiras gal ir kokios geltonos tabletikės nuo gimdymo baimės, praryji ir nebijai daugintis, nes tu išgėrei vaistą juk! :D
Gydykitės, gal ir pasveiksit, deja :D
Aukšto rango pavadinimai
Vėl vis pasikraustau nuo proto ir pamislyju kvaištelėjusia tema - kodėl vyresnieji taip nori arba nekenčia, kai vaikams liepiama į juos kreiptis Teta, Dėde ir t.t. Nu, vien tetom aišku nevadina, sako vien vardu vadinti vyresnio nemandagu, reikia sakyti teta Ieva (kaip kokia ekscelencija ar ką), dėdė Kęstutis.
Jeigu jau taip nori kas nors būti vadinamas, prašyčiau pas mus į svečius ateiti ir į mano vaikus kreiptis - vaike Emilija arba leliukas Vardu. Kodėl vaikų turėtų gerbti mažiau nei kažkokius suaugėlius nelemtus.
Visi mes idealūs, negi ne?
Jeigu jau taip nori kas nors būti vadinamas, prašyčiau pas mus į svečius ateiti ir į mano vaikus kreiptis - vaike Emilija arba leliukas Vardu. Kodėl vaikų turėtų gerbti mažiau nei kažkokius suaugėlius nelemtus.
Visi mes idealūs, negi ne?
senai klausėm kvalifikuotos muzikos... :)
Jei žmonės vadovautųsi dviem pagrindiniais filosofais – Pūkuotuku ir Karlsonu – pasaulis būtų gražesnis, sako miuzikantas Zala.
Nu, tu pataikyk man taip pasakyt
Vaistai nuo rimtumo
pirmadienis, sausio 10, 2011
Iššūkis jaustis vertingai būnant mama
Iki juokų skaudi praktika, su kuria nelabai daug žinodama susidūriau vos gimus mano mergaitei. Kažkur kažkaip vis nugirsdavau, kad mamos štai sėdi su savo vaikais, tinginiauja :D (man įdomu kada, ar naktį besikėlinėdamos iš malonumo turbūt atsikelti šiaip, ar dieną strakaliodamos ieškodamos žaidimų ir veiklos, gamindamos ėdaliuką, ar kai gauna 15 minutėlių atokvėpio, kai išsiveda savo padaužėlą į lauką, kuris ten tyrinėja gamtą ir mama gali atsidusti ir tiesiog tyliai būti sau, aišku nenuleisdama akių per daug nuo žvabangėlės dėl jos saugumo), nedirba ir tik melžia valstybės visuomenę su visais juodadarbiais ekonomikos nuosmūkių išerzintais vargšeliais priešaky ir dar stengiasi visaip apsukti, prisigimdyti dar daugiau vaikų, kad gautų labai didesnes išmokas (turtai čia žmonių, neturinčių vaikų, akimis milžiniški :D). Žodžiu, mamos verčiasi vaikais, vadinasi :) visos ir amžinai :) (mamos, o dabar ir tėčiai jau biologiškai turėtų apie 20 metų šitaip naudotis padėtim per savo gyvenimą, bet realiai kiekvienas vidutiniškai turi kokius 5 tokius piktus metus). Tik vyrai tokį patį vaikų priežiūros darbą atlikdami vertinami palankiau. Darbas tai tas pats. Moterims gal net blogiau būna, nes jos jautresnės emociškai bet kam, bet vyrai kažkaip geresni. Nors imk ir širsk.
Bet ne apie tai. Žinoma, smagu, kai tau šiek tiek pavydi dėl tavo laimingos būsenos būti mama, bet skaudu, kai neįvertina to buvimo kainos ir pamatę kai kurie, kad tu atsėlini su vaiku, tarkim į polikliniką, o ypač link pardės kasos, truputėlį nusikalusi, nesistengi įkyriai aiškinti vaikui to nedaryk, to negalima, o tiesiog atsiprašant medituoji eidama su reikalais kartu su savo klaužada po bemiegės 1,5 metų jau eilinės nakties. O jeigu ir pasirodo, kad kažkaip vis tiek auklėji, tai dažniausiai bus netinkamai ar nepakankamai kam nors, nes kiti visi žino geriau, nei kvaila mamelė :( jos gerbti nevalia, nes ji stengiasi tik sugadinti visą idealią visuomenę savo šlykštuku bjaurybiuku.
Nu taip atrodo, kad mamos taip atrodom kai kada tikrai. Net ir gerų draugų rate kartais. Ypač kai jau ir taip trūkinėja kasetė, tada bent menkiausias žvilgsnis labai jautriai paliečia mamos sielą ir ji gali kone išprotėti :) netgi be jokio reikalo :) todėl mano svajonė, kad aplinkiniai būtų jautresni ir atlaidesni bet kurios mamos atžvilgiu ;) juk gyvūnų, kurie atsiveda jauniklių stengiasi niekas neerzinti...
O pasitaiko ir taip, kai patys artimiausi žmonės gali nenorėdami sunervinti.
Pavyzdžiui, manęs paprašo ir aš teikiuosi pasidalinti savo brangiosios savarankiškumu, kaip jau jai sekasi paprasčiausi puodo reikalai ir pasigiriu, kaip išpila savo pridarytą puodą ... didesnę dalį, žinoma, ne ten kur reiktų. O man atsako, "jėzus, nu ir lepini... Viską leidi daryti bet ką". Ir tada suprantu, kad tas, kuris nori paerzinti ir šitaip nusišneka žiauriai juokingas :D kaip taip gali būti, kad leisti žmogui gyventi, pačiam valgyti kaip tik jis dar kol kas nemoka, arba jam stengiantis išpilti pridarytą kakų iš pirmo ar septinto karto nepuikiai pavyksta, truputį dėl to suteršti mano teritorijos, ir tai gali būti pavadinama lepinimu :D o jeigu aš drausčiau mokintis šitų paprastų kasdieniškų menų ir daryčiau viską pati, šluostyčiau pašikniukus iki jo mokyklos laikų, kad tik nesuteptų rūbelių brangiai įgytų ir visokias kitokias nesąmones vien tik savo švarai ir patogumui, tai kaip tam vaikui jaustis? Va čia tai lepinimas, mano nuožiūra. Arba bent jau nesupratimas ir kantrybės stoka.
Arba, oi, nu kaip tau nenusibosta maitinti jos (nu jau ta baisia aktualia prasme, motinos pienu). Jai juk jau tuoj kažkiek daug mėnesių. Juk tai neįprasta, mūsų mamos 1,5-3 mėnesius tik tai darydavo. Kai nemąstai šiaip, ir darai, kaip darė kažkas, tai ir atrodo iškrypėliškai turbūt, kad esi mažuma besielgdama savaip, bet jei kiek pasuki smegenų nuo darbų likučius, tada atrodo natūralu, kad geriau vaiką maitinti kaip rekomenduojama pasaulinės sveikatos organizacijos, nei vaikų kepenų irimo priežasčių mišinių prekeiviais, kurie susišluoja begales milijardų iš tavo buko darymo ir atrodymo kaip visi.
Su vaiko ir mano amžium didėja ir mano tolerancija šnekėtojams :) o gal geriau išsimiegu, bet dažniausiai blogiau :) Tikiuosi prie to nepriprasti, ta prasme, prie įdomių tradicinių komentarų, bet iš to mokėti pasidžiaugti :)Labai gerai, kad atsiranda smalsučių, pasiteirauti kokių nors šeimyninių peripetijų ir paskui pamatai jų pakrypusius nuomonių veidus. Kartais jie, vadinasi, nieko nesako, bet akys išduoda, ką galvoja, kas irgi kartais žeidžia, atrodo geriau tada jau neklaustų, nes pasijauti kvailys naiviai kaip yra atsakydamas. Jie vienok padeda išsikelti sau svarbius klausimusi ir į juos atsakyti nuoširdžiai sau ir įsitikinti, kad tikrai elgiesi taip, kaip mūsų šeimai priimtiniausia.
Tikiuosi, vis daugiau mamų jausis prasmingai atliekančios darbus, ne tik kad "užpakaliukų šluostymas, ganymas, draudimas, bereikšmis lakstymas, puodų makaliojimas", bet ir daugiau žmogeliukų atsakingiau žvelgs į mamų darbus (ne atostogas jokiais būdais).
Juk ofiso darbus irgi galima būtų pavadinti beprasmiškais tušinuko terliojimais ir vartymais iš neturėjimo ką veikt, totalus dinderio mušimais kiauras dienas delfy, skaipe, snukbuky, bet kur, klyno pakrapštymais, vien tik rūkymo pertraukėlėmis, myžčiojimo procesais ties kvailom problemėlėm dėl kokio anos šalies vadovo nusileidimo į jam neidealiai patinkantį tavo užsakytą viešbutį, jo pasipirsčiojimai dėl to ar panaši darbuoklio negarbė, kuri man šiuo metu atrodytų tikrai beprasmė, užgaidi nesąmonė ir taip jam ir reikia gyvuliui. Bet nepradėsi čia svaidytis papeikimais (Mamos protingesnės :)), ypač jei nutiktų tokia nelaimė į panašų darbą sugrįžti po bonifacijaus atostogų.
Visi darbai prasmę savo turi. Motinystės atostogos ne mažiau ir gali netgi lenktyniauti pasiekimais :p
Bet ne apie tai. Žinoma, smagu, kai tau šiek tiek pavydi dėl tavo laimingos būsenos būti mama, bet skaudu, kai neįvertina to buvimo kainos ir pamatę kai kurie, kad tu atsėlini su vaiku, tarkim į polikliniką, o ypač link pardės kasos, truputėlį nusikalusi, nesistengi įkyriai aiškinti vaikui to nedaryk, to negalima, o tiesiog atsiprašant medituoji eidama su reikalais kartu su savo klaužada po bemiegės 1,5 metų jau eilinės nakties. O jeigu ir pasirodo, kad kažkaip vis tiek auklėji, tai dažniausiai bus netinkamai ar nepakankamai kam nors, nes kiti visi žino geriau, nei kvaila mamelė :( jos gerbti nevalia, nes ji stengiasi tik sugadinti visą idealią visuomenę savo šlykštuku bjaurybiuku.
Nu taip atrodo, kad mamos taip atrodom kai kada tikrai. Net ir gerų draugų rate kartais. Ypač kai jau ir taip trūkinėja kasetė, tada bent menkiausias žvilgsnis labai jautriai paliečia mamos sielą ir ji gali kone išprotėti :) netgi be jokio reikalo :) todėl mano svajonė, kad aplinkiniai būtų jautresni ir atlaidesni bet kurios mamos atžvilgiu ;) juk gyvūnų, kurie atsiveda jauniklių stengiasi niekas neerzinti...
O pasitaiko ir taip, kai patys artimiausi žmonės gali nenorėdami sunervinti.
Pavyzdžiui, manęs paprašo ir aš teikiuosi pasidalinti savo brangiosios savarankiškumu, kaip jau jai sekasi paprasčiausi puodo reikalai ir pasigiriu, kaip išpila savo pridarytą puodą ... didesnę dalį, žinoma, ne ten kur reiktų. O man atsako, "jėzus, nu ir lepini... Viską leidi daryti bet ką". Ir tada suprantu, kad tas, kuris nori paerzinti ir šitaip nusišneka žiauriai juokingas :D kaip taip gali būti, kad leisti žmogui gyventi, pačiam valgyti kaip tik jis dar kol kas nemoka, arba jam stengiantis išpilti pridarytą kakų iš pirmo ar septinto karto nepuikiai pavyksta, truputį dėl to suteršti mano teritorijos, ir tai gali būti pavadinama lepinimu :D o jeigu aš drausčiau mokintis šitų paprastų kasdieniškų menų ir daryčiau viską pati, šluostyčiau pašikniukus iki jo mokyklos laikų, kad tik nesuteptų rūbelių brangiai įgytų ir visokias kitokias nesąmones vien tik savo švarai ir patogumui, tai kaip tam vaikui jaustis? Va čia tai lepinimas, mano nuožiūra. Arba bent jau nesupratimas ir kantrybės stoka.
Arba, oi, nu kaip tau nenusibosta maitinti jos (nu jau ta baisia aktualia prasme, motinos pienu). Jai juk jau tuoj kažkiek daug mėnesių. Juk tai neįprasta, mūsų mamos 1,5-3 mėnesius tik tai darydavo. Kai nemąstai šiaip, ir darai, kaip darė kažkas, tai ir atrodo iškrypėliškai turbūt, kad esi mažuma besielgdama savaip, bet jei kiek pasuki smegenų nuo darbų likučius, tada atrodo natūralu, kad geriau vaiką maitinti kaip rekomenduojama pasaulinės sveikatos organizacijos, nei vaikų kepenų irimo priežasčių mišinių prekeiviais, kurie susišluoja begales milijardų iš tavo buko darymo ir atrodymo kaip visi.
Su vaiko ir mano amžium didėja ir mano tolerancija šnekėtojams :) o gal geriau išsimiegu, bet dažniausiai blogiau :) Tikiuosi prie to nepriprasti, ta prasme, prie įdomių tradicinių komentarų, bet iš to mokėti pasidžiaugti :)Labai gerai, kad atsiranda smalsučių, pasiteirauti kokių nors šeimyninių peripetijų ir paskui pamatai jų pakrypusius nuomonių veidus. Kartais jie, vadinasi, nieko nesako, bet akys išduoda, ką galvoja, kas irgi kartais žeidžia, atrodo geriau tada jau neklaustų, nes pasijauti kvailys naiviai kaip yra atsakydamas. Jie vienok padeda išsikelti sau svarbius klausimusi ir į juos atsakyti nuoširdžiai sau ir įsitikinti, kad tikrai elgiesi taip, kaip mūsų šeimai priimtiniausia.
Tikiuosi, vis daugiau mamų jausis prasmingai atliekančios darbus, ne tik kad "užpakaliukų šluostymas, ganymas, draudimas, bereikšmis lakstymas, puodų makaliojimas", bet ir daugiau žmogeliukų atsakingiau žvelgs į mamų darbus (ne atostogas jokiais būdais).
Juk ofiso darbus irgi galima būtų pavadinti beprasmiškais tušinuko terliojimais ir vartymais iš neturėjimo ką veikt, totalus dinderio mušimais kiauras dienas delfy, skaipe, snukbuky, bet kur, klyno pakrapštymais, vien tik rūkymo pertraukėlėmis, myžčiojimo procesais ties kvailom problemėlėm dėl kokio anos šalies vadovo nusileidimo į jam neidealiai patinkantį tavo užsakytą viešbutį, jo pasipirsčiojimai dėl to ar panaši darbuoklio negarbė, kuri man šiuo metu atrodytų tikrai beprasmė, užgaidi nesąmonė ir taip jam ir reikia gyvuliui. Bet nepradėsi čia svaidytis papeikimais (Mamos protingesnės :)), ypač jei nutiktų tokia nelaimė į panašų darbą sugrįžti po bonifacijaus atostogų.
Visi darbai prasmę savo turi. Motinystės atostogos ne mažiau ir gali netgi lenktyniauti pasiekimais :p
Daiktai su sielom
Kalbu štai apie savo netvarką ir kartais pasijuntu tikra nevala prieš kitus normalius žmones, bet galiu pasakyt, kad be reikalo aš iš vis pasijuntu. Juk man visada rūpi ne spalvos ir išorės dailumas (tą pastebėtų net nematantis), o visai kiti nematomi dalykai visada. Todėl viskas paaiškinama paprastai ir čia, logiškai, akivaizdžiai ir prasmingai.
Pavyzdžiui, kodėl nesistengiu įsipratint save laikyti daiktų Savo Vietose.
Juk būtų, atseit kam nors, paprasčiau - prisireikė daikto, nueinu į stalčių, kur jo vieta ir ten jį randu.
O aš dažniausiai, kai man prisireikia daikto, atrodau taip: blemba, kur aš jį, kur aš jį... žirklių žirklių A! Paskutinį kart mačiau prie batų! Ne :s Kriauklėj? Krito kažkas ten užvakar. Mh, nea, ten kompaktai. Nu ir panašiai gražiai idiliškai...
Mano betvarkės prasmė - būtų daiktas vietoj, ateini ir apsiimi, paturi jį, padedi į vietą. Pfff... Kančia toks aiškumas. Man atrodo žiauriai sielinga, kai daiktas kažkur matytas, ne vietoj, galvosūkis, bandom krėst smegenis, pakalbinam tą daiktą, kur jis? kada jis? Daiktas džiaugiasi, koks jis svarbus ir paieškomas ir koks geidžiamas. Įdomu kuom baigsis paieškynos dar be to, nes jos greit nesibaigia geruoju, ypač jei į daiktą pamajakinti nėra kaip. Va prasmė. Daiktai džiaugiasi pas mane būdami suversti, jie gali vaikščioti ir pažinoti daugelį vietų, kur kituose namuose jiem lemta tūnoti vienoj vietelėj, rimtiems, ir labai neįdomiems. Mano daiktai žino daugiau nei aš. Aš jų buvimo vietų tiksliai nežinau, bet kaip džiugu juos kada nors rasti su kieno nors pagalba. Žiū, ir šeima iškart vienijasi - skambinu, klausiu, ar matei, kur matei - dėmesys artimąjam. Artimasis grįžęs po darbų iškart žino, ką aš pusę dienos veikiau, turi ko paklausti: kaip sekėsi. Jeigu nesisekė, vienijam gabaritus, ieškom toliau kartu. Žodžiu, bendravimas, bendri interesai. Vien pliusai suverstų daiktų.
Pavyzdžiui, kodėl nesistengiu įsipratint save laikyti daiktų Savo Vietose.
Juk būtų, atseit kam nors, paprasčiau - prisireikė daikto, nueinu į stalčių, kur jo vieta ir ten jį randu.
O aš dažniausiai, kai man prisireikia daikto, atrodau taip: blemba, kur aš jį, kur aš jį... žirklių žirklių A! Paskutinį kart mačiau prie batų! Ne :s Kriauklėj? Krito kažkas ten užvakar. Mh, nea, ten kompaktai. Nu ir panašiai gražiai idiliškai...
Mano betvarkės prasmė - būtų daiktas vietoj, ateini ir apsiimi, paturi jį, padedi į vietą. Pfff... Kančia toks aiškumas. Man atrodo žiauriai sielinga, kai daiktas kažkur matytas, ne vietoj, galvosūkis, bandom krėst smegenis, pakalbinam tą daiktą, kur jis? kada jis? Daiktas džiaugiasi, koks jis svarbus ir paieškomas ir koks geidžiamas. Įdomu kuom baigsis paieškynos dar be to, nes jos greit nesibaigia geruoju, ypač jei į daiktą pamajakinti nėra kaip. Va prasmė. Daiktai džiaugiasi pas mane būdami suversti, jie gali vaikščioti ir pažinoti daugelį vietų, kur kituose namuose jiem lemta tūnoti vienoj vietelėj, rimtiems, ir labai neįdomiems. Mano daiktai žino daugiau nei aš. Aš jų buvimo vietų tiksliai nežinau, bet kaip džiugu juos kada nors rasti su kieno nors pagalba. Žiū, ir šeima iškart vienijasi - skambinu, klausiu, ar matei, kur matei - dėmesys artimąjam. Artimasis grįžęs po darbų iškart žino, ką aš pusę dienos veikiau, turi ko paklausti: kaip sekėsi. Jeigu nesisekė, vienijam gabaritus, ieškom toliau kartu. Žodžiu, bendravimas, bendri interesai. Vien pliusai suverstų daiktų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)